Parama dėkojame




Rašytoja neturi ko slėpti

Birželio 2 d. Mažeikių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su rašytoja, žurnaliste Audrone Urbonaite.

Tarp žurnalistikos ir kūrybos

Renginio metu viešnia prisiminė, kad Mažeikiuose, pristatydama savo kūrybą, lankėsi ir prieš 2 metus. Tuomet susitikimas su rašytoja vyko VšĮ Mažeikių turizmo ir verslo informaciniame centre. „Pirmą kartą Mažeikius įsivaizdavau ne kaip miestą, o kaip kažkokį darinį, nes asociacijos buvo labai klaidingos. Buvau maloniai nustebinta, kad susirinko ir teko bendrauti su apsiskaičiusių ir protingų žmonių auditorija“, – sakė žurnalistė.

Daugiau nei 30 metų žurnalistikoje dirbanti A. Urbonaitė susirinkusiai publikai pristatė savo kūrybą, pasidalijo išmoktomis gyvenimo pamokomis ir atsakė į klausimus. Visgi daugiausia buvo kalbėta ir cituotos ištraukos iš paskutinės knygos „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“. Tai publicistinių tekstų rinkinys, kuriuo knygos autorė skaitytojams atveria žurnalistikos gyvenimo užkulisius ir pasakoja, kuo šiandien pavirto žiniasklaida, kurioje tikrovė dažnai atspindima iškreiptai arba sukuriama savaip ją interpretuojant.

Remdamasi ilgamete patirtimi, A. Urbonaitė be jokių pagražinimų bei skrupulų pasakoja apie žurnalistiką „iš vidaus“, nuplėšia jos neliečiamumo šydą ir apnuogina blogiausias ydas.

„Rašau tik tai, ką pati patyriau, kai filologės kailį įmerkiau į žurnalistikos virdulį. Buvo ir labai blogų, ir labai gerų dalykų. Žurnalistikos dėka nustojau būti naivuolė: stoviu ant žemės tvirtai ir neturiu jokių iliuzijų. Esu leistinų ribų tyrinėtoja: kada už parašytą tiesą imama bausti, kokios būna bausmės, kokie metodai ir būdai naudojami. Būtent žurnalistika išmokė mane drąsos. Labai už tai dėkoju, – sakė knygos autorė. –
Knyga „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ kolegoms yra paskata patiems drąsiai rašyti apie tai, kas žiniasklaidoje juos erzina, atrodo amoralu ir nepriimtina. Žiniasklaidai šiuo metu išsilaikyti sunku dėl objektyvių priežasčių – dėl nepalankių įstatymų, pasikeitusių technologijų, mažos rinkos, didelės konkurencijos. Žurnalistikai tiesos nebereikia, nes pinigai uždirbami ne tekstų tiesa, o reklamos davėjų pretenzijomis. Turbūt panašiai yra ir Mažeikiuose, todėl nereikia dar labiau apsunkinti aplinkybių – tendencingai pateikti tikrovę arba dirbtinai ją bulvarinti. Dar tebedirbu žurnaliste, tačiau tuo pat metu atvirai kloju tai, kas man kėlė pasibjaurėjimą. Kita vertus, rašau ir apie tai, kokias redakcijos užduotis vertinu kaip logiškas ir garbingas. Gerbtinų dalykų buvo daug, protingų pamokų – irgi.“

„Nesu atgailaujanti mergaitė“

      „Nesu nei kukli, nei atgailaujanti mergaitė: pašaipiu tonu teigiu, kad Lietuvos žiniasklaida serga provincijos ligomis ir orientuojasi ne į santūrią bei analizuojančią skandinavišką žurnalistiką, kaip Estija, bet kartu su Latvija pasirinko pigų rusišką būdą – kutenti jusles, kurti pseudoskandalus ir primityvinti bet kokį reiškinį, – sakė A. Urbonaitė. – Pirmi internetų portalai užkišti bunkėmis ir zvonkėmis – tikra šliauka, nes tai įdomu pačiai bukiausiai publikai. Lėkštus tekstus skaito baigę 6 klases, bedarbiai ir primityvioji visuomenės dalis. Nepatikėsite, bet kriminalai skaitomi labiausiai, nes instinktai, o ne mąstymas dabar ima viršų.
Tada, kai aš buvau jauna – vos 23 metų, mano santykis su žiniasklaida buvo keistokas, nes jauni nieko nebijo: nei praeities, nei ateities. „Atgimimo“ laikotarpiui mano knygoje skirta daugiau idealistinių tekstų. Nuo 1988 metų rugsėjo dirbau vyriausiojo redaktoriaus Romualdo Ozolo pavaduotoja, nors visai netikau tokioms pareigoms. Prisiminimai pateikti per istorines ir komiškas buitines detales, tačiau jos atskleidžia Sąjūdžio herojų charakterį, kuris ne visada buvo toks idealus, kaip svarbiesiems knietėtų save matyti. Ir šiais laikais žurnalistai stengiasi daryti tą patį. Šiaip jau žmonių idealizmas man visada buvo didesnė vertybė, nei noras juos sukompromituoti. Knygoje taip pat užvažiuoju į dūdą populiariausioms internetinėms svetainėms ir primityviai „copy paste“ praktikai bei pseudoelito šlovinimui, naiviai įsivaizduojant, kad šitaip į redakcijas ateis pinigai. Neateis, tik protingi nusigręš. Internetinė žiniasklaida yra ateitis, tačiau tai nereiškia, kad reikia stačia galva nerti į pigiausią lygmenį.“

Kaltė didelė

Pasak rašytojos, žurnalistės, žiniasklaidos kaltė dėl suformuoto viešosios sąmonės lėkštumo labai didelė: „Jokios teorijos, jokių samprotavimų apie gilesnes visuomenės raidos tendencijas žiniasklaidoje nerasi. Užtat ir lieka linksminimas, liūdinimas, gąsdinimas, intrigavimas, bukinimas – tai, su kuo susiduriame kasdien. Vienas mano draugas, dirbęs žurnalistu, metė šį užsiėmimą, kad nesijaustų prostitute, dainuojančia pagal reklamos davėjų natas. Taip, mes be jų – niekas: subliuškęs nulis. Kai naujųjų laikų žurnalistės savo „šedevrus“ įkels į laikraščio internetinę svetainę, šimtai profkininkų bei provincijos kirpėjų bus užganėdinti. Daugybė nevilties ir nedarbo išvargintų žmonių atsidarinės savo kompiuteriuose bukas antraštes ir net nesupras, kad jų spustelėjimas neša reklamos pinigus – juo didesnius, kuo debilesnis teksto pavadinimas. Jie nebus net girdėję, kad teksto skaitomumas matuojamas mechaniniu skandalingos antraštės spustelėjimu, o ne tuo, kiek laiko praleido žmogus skaitydamas tekstą. Ir niekam nerūpės, ką skaitytojas, IT auka, mano apie turinio beviltiškumą. Šitoks „pramogavimo“ būdas interneto erdvėje analitinius ar šiaip protingesnius straipsnius per dešimt minučių beviltiškai nustumia ekrane žemyn, nes turinį diktuoja kompiuterinė programa: ko žmonės neskaito, tas nėra verta dėmesio.“

Per ligą surado laimę

Žurnalistikos darbo aspektai labai skiriasi nuo kitų profesijų. Čia vyrauja nežmoniškas tempas ir chroniškas stresas dėl aplinkybių bei faktorių, kurių žurnalistas nepajėgia suvaldyti, nes jie ne nuo jo priklauso. Pasak rašytojos, tokios aplinkybės išprovokavo vėžį. „Gal per vėlai supratau, kad nedrįstu ir nesugebu pasakyti tiesos, pakovoti už save, ir nebūtų nieko atsitikę. Susirgusi pradėjau kitaip mąstyti ir viską daryti kitaip. Kai esi „išpjaustytas“, kai jauti, kad bet kada gali išeiti, kiti dalykai tampa nebe tokie svarbūs. Kol nesusirgau, galvojau, kad parašyti knygą dar turiu marias laiko, nes žurnalistinio darbo intensyvumas to neleido padaryti anksčiau“, – sakė A. Urbonaitė. Kažkuriame interviu rašytoja sakė, kad nė už ką niekam neatiduotų savo ligos, nes tik per ją surado laimę: nustojo bijoti žmonių ir savo nevaldomų postūmių.

Taip, 2005 m. tapo rašytoja, gimė novelių romanas „Posūkyje – neišlėk“, kuris pelnė literatūrinę Augustino Griciaus premiją. Pirmoji novelė parašyta 1985-aisiais metais, kitos nedatuojamos, o paskutinė parašyta, jai susirgus vėžiu.Tuo metu romanas šokiravo ir suteikė viltį: knygą masiškai pirko vėžiu sergantys žmonės. Per pusę metų nuo jos pasirodymo buvo išleisti net keturi tiražai – iš viso 12 tūkst. egzempliorių.

Autorės drąsa atvirai kalbėti apie moterį, kuriai dėl ligos pašalintos genitalijos, bet operacinėje ji trokšta vienintelio dalyko – dar sykį patirti meilę, sukrėtė skaitytojus. Novelių romano „Posūkyje – neišlėk“ herojė – žurnalistė, kuri supranta, kad gali netrukus numirti. Ji atvirai pasakoja apie savo darbo ciniškumą, lygiagrečiai prisimindama visus, kieno gyvenimą sugadino įsibraudama į švenčiausias jų paslaptis bei jas paviešindama. Tarp dviejų onkologinių operacijų herojės atmintyje prabėga vienišos vaikystės prisiminimai, kraujomaiša bei abejotini jos pačios santykiai su sūnumi ir vyru. Moteris supranta, jog mirtis – arti, todėl iš savo ligos pasidaro spektaklį ir klounadą. Nors knyga labai ironiška ir aštri, joje sutelkta daug liūdesio ir meilės žmonėms.

Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dangira Undžienė renginio metu sakė, kad šią knygą perskaitė 223 skaitytojai.

„Dirbdama įvairiuose laikraščiuose pažinau žmonių nuodėmes, savo pačios – irgi. Pamačiau pasaulio. Sutikau ir protingesnių, ir kvailesnių už save. Kai kurie pastatė į vietą. Kai kuriems padėjau. Labai daug ko išmokau. Patyriau, kaip lengva būti apgautai ir apsikvailinti. Kaip smagu, kai tave supranta. Koks puikus jausmas, kai dėl parašyto straipsnio ne gėda. Savo knygoje nedalinu patarimų: nuoširdžiai pasakoju, ką patyriau pati, kur klydau, dėl ko graužiausi, kai mano straipsniai pakenkė herojams; kuo didžiavausi, kai pavykdavo neįveikiamos užduotys. Mano knygoje esama daug meilės tiems, su kuriais susidūriau. Bet meilė pakvėpinta ironija ir autoironija, nes nesu sentimentali būtybė, – susitikimo pabaigoje sakė įstabi, charizmatiška ir labai stipri asmenybė A. Urbonaitė.

„Mažesnių miestų laikraščiams sudėtingiau nepriklausyti nuo politikų ir reklamos davėjų įtakos. Per aštresnes publikacijas žmonės gali netekti darbo arba informacija blokuojama, čia sunkiau prakalbinti, rinkti informaciją ir paimti inteviu. Labai linkiu sutelkti teisinguolių komandą ir nebijoti. Tiesa prasideda nuo pamišėlio, kuris nebijo pasakyti, kad „karalius nuogas“, – „Būdui žemaičių“ sakė žurnalistė.

Trumpai apie rašytoją

Gimė 1954 m. Kaune. Vilniaus universitete baigė lituanistikos bei klasikinės filologijos studijas, dirbo savaitraščio „Kalba Vilnius“ korespondente, skyriaus vedėja.1988–1991 m. – laikraščio „Atgimimas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja. 1991 m. stažavosi Norvegijoje, bendradarbiavo Norvegijos savaitraštyje „Folkets framtid“ ir Švedijos laikraštyje „Kristdemokraten“. Nuo 1994 m. – Lietuvos televizijos atstovė spaudai. Nuo 1997 m. dirba „Lietuvos ryto“ redakcijoje, Žurnalistinių tyrimų skyriuje. Nuo 2015 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.


Išleistos knygos

Posūkyje – neišlėk: novelių romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2005; Alma littera, 2015.
Cukruota žuvis: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2012.
Žydiškų daiktų kambarys: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2014.
Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika: publicistikos knyga. – Vilnius: Alma littera, 2015.

 

Vytas ALEKNAVIČIUS

Nuotr. autoriaus

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode